Ilgą laiką atsakymų į rūpimus klausimus ir sprendimo būdų ieškojau per kitus žmones. Mano aplinkoje egzistavo toks neafišuojamas moteriškas reikalas – retsykiais apsilankyti pas būrėją ar kokią ekstrasensę. Žinios apie „aiškiareges“ sklido pusiau pašnibždomis, iš lūpų į lūpas. Į tokias vietas dažniausiai vykdavom dviese – dėl drąsos. Tikriausiai nereikia net sakyti, kad tokios mistinės patirtys buvo jaudinančios. Kartais keistos arba komiškos. Būta ir visai anekdotinių situacijų.

Kaip dabar suprantu, nuo mažens buvau viena koja tame žmogiškosios ar labiau moteriškosios būties „slėpinių“ lauke. Mama buvo surinkusi ir išsaugojusi visus mano gimimo duomenis ir net sieninio kalendoriaus lapelius su mano zodiako ženklo aprašymu. Vėliau ji kruopščiai registravo anūkų gimimo aplinkybes: savaitės dienas, mėnulio fazes, zodiako ženklus ir t. t. O dar buvo išmokusi išskaičiuoti būsimo kūdikio lytį pagal pradėjimo datą. Ir tai kažkokiu būdu veikė! Tik rašydama šį tekstą, pastebėjau, kaip nuosekliai buvau vedama keliu, kuriuo eiti niekada neketinau. Ilgą laiką maniau, kad tai tik ypatingų žmonių „privilegija“. Bet kaip rodo mano patirtis – nebūtinai.

Kartą perskaičiau vieno astrologo patarimą, kuris tuo metu suglumino: „Jums nereikia ieškoti atsakymų per kitus žmones. Juos galite rasti pati. Įsigykite Taro kortas – Jums patiks“. Šia įžvalga pasidalinau su vaikystės drauge. Pirmąją Taro knygą su iškerpamomis kortomis netrukus gavau dovanų. Ji buvo parašyta su tokia meile ir pozityvu, kad nedelsiant užsirašiau į kursus.

Mokymosi procesas, kortos stipriai įtraukė. Dažnai praktikuodavausi iki paryčių, kol sykį spontaniškai atsidūriau pribloškiančiame vaizdinyje – kortos siužete. Jis priminė įtempto veiksmo filmą, kuriame „vaidinau“ pagrindinę rolę. Tai nebuvo sapnas – aš nemiegojau. Dar įdomiau – šis išgyvenimas stebuklingu būdu parodė man mano pačios problemą ir jos sprendimo būdą. Rytą pasitikau išsigandusi („Velnio“ arkanas – ne pats maloniausias pirmam kartui) ir apstulbusi. Tuo metu dar nieko nenutuokiau apie pakitusios sąmonės būsenas, sąmoningus sapnus, astralinius pasaulius. Tik gerokai vėliau supratau, kad Taro, kaip ir kitos simbolinės sistemos, gali padėti pasiekti gilesnius psichikos sluoksnius.

Taro: dvasinis klystkelis ar atspirties taškas?

Maždaug po 5 metų netikėtai atradau taronumerologiją. Metodo galimybės mane taip sužavėjo, kad netrukus atsidūriau seminare Rygoje, dar po metų skridau į mokymus Vokietijoje. Per skaičius Taro arkanai man pradėjo kalbėti nuoseklia, aiškia, struktūruota kalba. Analizuodama karmą supratau, kad viskas yra kur kas sudėtingiau, giliau ir prasmingiau nei atrodė tiesiog dėliojant ir interpretuojant kortas.

Tačiau vienas dalykas yra tikėti teorija, o kitas – žinoti. Tokia galimybė atsirado dar po 5 metų – nėrus į giluminės (sielos) atminties tyrinėjimus. Viskas tapo dar nepalyginamai įdomiau ir giliau. Čia patyriau, kad ateities variantų gali būti daug, o konkretus formuojasi tik priėmus vienokį ar kitokį sprendimą. Tuomet natūraliai kyla klausimas: ar galima numatyti ateitį, kurios dar nėra? Mano patirtis rodo, kad yra neišvengiamų įvykių, į kuriuos ateisime, nepaisant pasirinkto kelio. Tačiau daug kas priklauso ir nuo mūsų pasirinkimų. Ką tuomet rodo kortų išdėstymai? Tai, kas yra susiformavę „lauke“, o taip pat tendencijas. Todėl ilgalaikių prognozių daryti neverta.

Kai žmogus ateina į konsultaciją, jis tikisi aiškaus atsakymo, kuris nuramintų. Ir tai yra žmogiška. Tačiau šiuolaikinė Taro analizė veikia kitaip – kreipia į analizę, sąmoningumą, o ne fatalizmą. Kortose stengiamasi įžvelgti ne tik prognozes, bet ir vidinius procesus, atvedančius į nemalonius, pasikartojančius scenarijus. Būtent iš šio supratimo atsiranda realesnis pagrindas pokyčiui. Ir čia Taro tolsta nuo mistikos bei artėja prie psichologijos. Mūsų laikais ši daugiasluoksnė simbolinė sistema tampa ne tik supaprastintu pasaulio, bet ir žmogaus psichinės bei dvasinės struktūros modeliu.

Ar kortos gali nuspėti ateitį ir kaip tai veikia: racionalus požiūris

Ar Taro kortos gali nuspėti ateitį? Tai vienas dažniausių klausimų, kurį užduoda žmonės, besidomintys Taro kortomis, būrimais ar ateities prognozėmis. Vieni tikisi aiškių atsakymų, kiti skeptiškai vertina pačią idėją. Ir vieni, ir kiti dažniausiai remiasi tuo pačiu klaidingu įsivaizdavimu – kad kortos yra kažkoks išorinis „mistinių galių“ šaltinis.

Dirbant su šia sistema praktiškai, tampa aišku, kad kortos pačios nieko nežino ir nieko neprognozuoja. Tai tiesiog spalvotos kortelės. Tačiau nereiškia, kad jos neveikia. Priešingai – jų veikimo principas yra daug struktūriškesnis ir gilesnis, nei dažnai manoma.

Taro sistema gali būti suprantama kaip supaprastintas pasaulio modelis. Tai simbolinė struktūra, kurioje per archetipus atvaizduoti pagrindiniai gyvenimo dėsningumai: pradžia ir pabaiga, augimas ir krizė, pasirinkimai, santykiai, praradimai, transformacijos. Šie archetipai nėra atsitiktiniai – jie atspindi universalias patirtis, kurios kartojasi skirtingų žmonių gyvenimuose nepriklausomai nuo kultūros ar laikmečio.

Šią idėją iš dalies galima sieti su Carlo Gustavo Jungo analitine psichologija, kur archetipai apibrėžiami kaip kolektyvinės pasąmonės struktūros. Anot Jungo, archetipai yra universalūs modeliai, kurie formuoja žmogaus patirtį ir elgesį. Būtent dėl šios priežasties Taro sistema išlieka aktuali ir veikianti net ir šiuolaikiniame, racionaliame kontekste.

Šis modelis yra universalus tuo, kad gali būti taikomas skirtingais lygmenimis. Ta pati korta gali apibūdinti psichologinę būseną, santykių dinamiką, gyvenimo situaciją ar konkrečius įvykius. Praktikoje tai reiškia, kad kortos nėra „apie kažką vieną“ – jos leidžia matyti situaciją sistemiškai, iš kelių perspektyvų vienu metu. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl patyręs specialistas iš tų pačių kortų gali išgauti žymiai daugiau informacijos nei pradedantysis.

Kai dėliojamos kortos, fiziškai jos iškrenta atsitiktine tvarka. Atsitiktinumas čia veikia kaip mechanizmas, kuris sukuria konkrečią kortų kombinaciją, ši apriboja interpretacijos lauką ir nukreipia dėmesį į tam tikrus scenarijus. Kortos sukuria struktūrą, kurioje, interpretacijos procese, atsiranda prasmė.

Žmogaus smegenys nuolat analizuoja informaciją, atpažįsta dėsningumus ir kuria galimų įvykių scenarijus. Šis procesas dažniausiai vyksta nesąmoningai ir yra siejamas su smegenų gebėjimu prognozuoti, kaip situacija vystysis toliau, remiantis turima informacija ir patirtimi. Kitaip tariant, žmogaus protas nuolat modeliuoja ateitį. Neuromokslas teigia, kad smegenys nėra pasyvus realybės stebėtojas – jos nuolat kuria prognozes apie tai, kas įvyks toliau. Dirbant su kortomis šis gebėjimas struktūruojamas ir sustiprinamas.

Kortos veikia kaip dėmesio fokusavimo įrankis. Jos leidžia iš chaotiško minčių ir emocijų srauto pereiti prie aiškiau suformuluotų scenarijų. Būtent čia atsiranda tikslumas, nes situacija pamatoma be iškraipymų, per aiškią simbolinę struktūrą. Todėl susidaro įspūdis, kad kortos „nuspėja ateitį“. Iš tikrųjų jos padeda įvertinti, kokia kryptimi situacija juda šiuo metu. Jei niekas nesikeičia, tikėtina, kad kai kurie scenarijai realizuosis. Kodėl ne visi? todėl, kad neįmanoma interpretuoti visko tiksliai, be paklaidos, nes kortų kombinacijos neturi vienos konkrečios reikšmės. Tas pats derinys gali būti interpretuojamas skirtingai, priklausomai nuo konteksto. Profesionalus darbas su kortomis visada apima ne vieną atsakymą, o kelių galimų variantų analizę ir jų tikėtinumo įvertinimą, todėl tiksliausi atsakymai gali būti gaunami klientui ir tarologui bendradarbiaujant.

Kartais nutinka taip, kad interpretacija labai tiksliai sutampa su vėlesniais įvykiais. Tokie atvejai įsimena labiausiai ir sukuria stiprų įspūdį, kad buvo „nuspėta“. Tačiau praktikoje tai reiškia, kad buvo tiksliai atpažinta situacijos dinamika ir jos vystymosi kryptis. Kai žmogus mato ne paviršių, o struktūrą, tikslumas tampa dėsningas, o ne atsitiktinis. Dėl šios priežasties kortų išdėstymai nėra vertingi kaip „ateities spėjimas“. Jų tikroji vertė atsiskleidžia tada, kai jie naudojami kaip analizės ir sprendimų priėmimo įrankis. Kortos leidžia pamatyti tai, kas dažnai lieka nepastebėta: pasikartojančius modelius, vidinius konfliktus, realias situacijos tendencijas.

Apibendrinant galima pasakyti taip: kortos leidžia pamatyti realybę per simbolinį modelį, atpažinti dėsningumus ir įvertinti, kokie scenarijai yra labiausiai tikėtini. O būtent aiškumas ir supratimas dažniausiai ir tampa tuo tašku, nuo kurio žmogus priima ar pradeda keisti savo situaciją. Svarbu suprasti, kad kortos pačios nesprendžia problemų, tačiau jos gali padėti nurimti, arba gana tiksliai parodyti, kur iš tiesų yra problema ir kokie sprendimo būdai yra galimi. Kai žmogus tai pamato, sprendimai tampa nebe atsitiktiniai, o sąmoningi.

Ar yra nepakeičiamų situacijų? Be abejo. Pavyzdžiui, mes niekaip negalime paveikti kitų žmonių sveikatos, gyvenimo trukmės, nelaimingų atsitikimų, kitų asmenų, gamtos stichijų ar politikų sukeltų situacijų. Čia tik galime rinktis savo reakcijas į tai, kas vyksta.

Ar įmanoma pamatyti viską? Jokiu būdu – mūsų psichika greičiausiai neatlaikytų. Kita vertus, kokia būtų tokio gyvenimo prasmė: ar būtume suinteresuoti stengtis, augti?

Iš šios tradicijos kilo ir viena populiariausių šiuolaikinių kaladžių – Rider–Waite, sukurta Arthuro Edwardo Waite'o ir iliustruota Pamelos Colman Smith. Ši kaladė tapo revoliucine tuo, kad pirmą kartą vizualiai „prakalbino“ ir Mažuosius arkanus – kiekviena korta tapo ne tik simboliu, bet ir siužetu, leidžiančiu lengviau ją interpretuoti. Tai atvėrė Taro platesnei auditorijai ir padėjo jam išplisti visame pasaulyje.

Tačiau kartu su šia raida svarbu nepamiršti ir kitos Taro pusės – okultinės praktikos. Taro buvo ir tebėra naudojamas ne tik atsakymams ieškoti, bet ir darbui su sąmone bei realybės suvokimu. Okultinėje tradicijoje magija apibrėžiama kaip sąmoningas bandymas keisti realybę per valią, dėmesį ir simbolius. Taro šiuo atveju tampa ne prognozavimo, o veikimo įrankiu. Kortos naudojamos kaip simboliniai „raktai“, padedantys žmogui susitelkti į tam tikrą būseną ar procesą, sustiprinti intenciją, dirbti su vidiniais archetipais.

Kai kuriose tradicijose šis darbas suprantamas psichologiškai – kaip sąveika su pasąmone ir archetipais. Kitose – kaip darbas su realiomis energinėmis struktūromis ar sąmonės lygmenimis.

XX amžiuje Taro pradėtas interpretuoti ir per psichologijos prizmę. Carlas Gustavas Jungas, analitinės psichologijos kūrėjas, kalbėjo apie archetipus – universalius simbolinius modelius, esančius kolektyvinėje pasąmonėje. Taro Didieji arkanai itin tiksliai atitinka šiuos archetipus, todėl kortos gali veikti kaip projekcinis instrumentas, padedantis iškelti į sąmonės lygmenį tai, kas joje jau egzistuoja.

Šiandien Taro egzistuoja keliuose lygmenyse vienu metu: kaip būrimo įrankis, okultinė sistema, psichologinis metodas ar kaip savęs pažinimo priemonė. Skirtingi žmonės su juo dirba skirtingais lygmenimis, tačiau pati sistema išlieka ta pati – daugiasluoksnė, simbolinė, atspindinti tiek žmogaus vidinį pasaulį, tiek jo bandymą suprasti realybę.

Ir būtent dėl to Taro išlieka aktualus: ne todėl, kad „pasako ateitį“, o todėl, kad leidžia žmogui pamatyti save ir savo situaciją platesniame kontekste.

Taro dažnai pristatomas kaip būrimo įrankis, tačiau toks apibrėžimas apima tik vieną, vėlyvą jo naudojimo etapą. Iš tikrųjų Taro yra kelių šimtmečių kultūrinės, filosofinės ir okultinės raidos rezultatas – sistema, kuri nebuvo „sukurta“, o palaipsniui susiformavo, keičiantis žmogaus santykiui su pasauliu ir pačiu savimi.

Pirmieji Taro prototipai atsirado XV amžiuje Šiaurės Italijoje kaip aristokratų žaidimo kortos, vadinamos tarocchi. Tai buvo prabangios, ranka tapytos kaladės, skirtos aukštuomenės pramogai. Jau tuo metu egzistavo struktūra, kuri išliko iki šių dienų: keturios Mažųjų arkanų rūšys – panašios į šiandienines žaidimo kortas ir papildoma simbolinių figūrų seka, kurią šiandien vadiname Didžiaisiais arkanais. Taigi struktūriškai Didieji ir Mažieji arkanai egzistavo nuo pat pradžių, tačiau tuo metu jie neturėjo nei mistinės, nei psichologinės interpretacijos – tai buvo žaidimo dalis, o ne simbolinė sistema.

Tik po kelių šimtmečių Taro sistema pradėta suvokti kitaip. XVIII amžiuje prancūzų intelektualas Antoine Court de Gébelin iškėlė idėją, kad Taro yra senovės Egipto išminties fragmentas. Nors ši hipotezė neturi istorinio pagrindo, ji padarė didžiulę įtaką – Taro pirmą kartą pradėtos vertinti kaip slaptų žinių nešėjos. Netrukus po jo Jean-Baptiste Alliette, žinomas Etteilla vardu, tapo pirmuoju žmogumi, kuris sistemingai pradėjo naudoti Taro būrimui. Jis ne tik interpretavo kortas, bet ir kūrė jų reikšmių sistemą, iš esmės paversdamas Taro praktiniu įrankiu atsakymams ieškoti.

XIX amžiuje Taro įžengė į naują – okultizmo – etapą. Prancūzų okultistas Eliphas Lévi pirmasis nuosekliai susiejo Taro su kabala – žydų mistine tradicija, kurioje pasaulis suvokiamas kaip struktūruota sistema, išreikšta per vadinamąjį Gyvybės medį. Lévi priskyrė Taro Didžiuosius arkanus hebrajų raidėms ir taip įvedė idėją, kad Taro gali būti naudojamas kaip visatos ir žmogaus sąmonės modelis. Tai buvo esminis lūžis: nuo šio momento Taro tampa simboline struktūra, su kuria galima dirbti giliau.

Šią kryptį dar labiau išplėtojo XIX a. pabaigoje Anglijoje susikūrusi Hermetinė Auksinės Aušros brolija (Golden Dawn). Tai buvo slapta okultinė mokykla, kuri sujungė Taro su astrologija, numerologija, stichijų sistema ir kabala į vieningą, nuoseklią struktūrą. Būtent šioje mokykloje kortoms buvo priskirtos planetos, Zodiako ženklai, elementai, o Mažieji arkanai pradėti interpretuoti per skaičių ir stichijų sąveiką. Tai yra ta sistema, kuria šiandien remiasi dauguma šiuolaikinių Taro interpretacijų.

Kas yra Taro? Nuo ištakų iki šiuolaikinės sampratos

PRENUMERUOK

Nori pirmas sužinoti apie naujienas ir nepražiopsoti geriausių pasiūlymų? Prenumeruok mūsų naujienlaiškį! Pažadame, kad jis bus informatyvus, gyvas, nuoširdus ir netrukdys Tavęs dažniau nei kartą per mėnesį.